Pabaiga(2018) ir pradžia(2019)

Baigėsi 2018 metai ir atėjo 2019. Dabar turiu puikia progą peržvelgti visus žaidimus, kuriuos teko žaisti per praeitus metus. Dėl laiko stokos jų negalėjau žaisti tiek daug kiek norėjosi, bet dėl tos pačios priežasties rinkis ką žaidžiu tapo man labai svarbu(negalėjau tiesiog žaisti viską iš eilės). Tai pirmiausia norėčiau pakalbėti apie konsoles kurias naudojau:

Toliau skaityti “Pabaiga(2018) ir pradžia(2019)“

Reklama

Retro – The Little Mermaid [NES] [Apžvalga]

Klasika. Šis terminas dažnai priskiriamas 80-ųjų ir 90-ųjų animaciniems “Disney“ filmams. Pasakos, kurias kiekvienas žiūrėdavome per nespalvotus televizorius savaitgalio rytais. Tuo pačiu metu “Nintendo“ buvo “ant bangos“. Prasidėjo pažintis su namų žaidimų konsolėmis. Ir toks “mažytis“ žaidimų kūrėjas “Capcom“, ėmė ir sudarė sutartį su animacinių filmų gigantu “Disney“. Gavę licenzija kurti žaidimus pagal populiariausių pasakų personažus, “Capcom“ išleido visa krūva dabar nostalgija keliančių žaidimų. Tokie žaidimai, kaip “Darkwing Duck“, “Duck Tales“, “Chip ‘n Dale“, “Disney’s Aladdin“, “Disney’s Magical Quest“ serija ir daugelis kitų tapo pavyzdžiu, kaip tinkamai išnaudoti animacinių filmų adaptacijas žaidimuose. Šį kartą Jūsų dėmesiui mažosios undinėlės nuotykiai “Nintendo Entertainment System“ pasaulyje

Toliau skaityti “Retro – The Little Mermaid [NES] [Apžvalga]“

2018 – mano žaidimų scena

20190106-6

Daugelis šiuos metus įvardija kaip geriausius apskritai žaidimų istorijoje. Sunku ir pasiginčyti, nes sulaukėme aukščiausios prabos įvairiausių žanro žaidimų. Kad ir kaip norėtųsi juos visus išbandyti, bet dėl laiko stokos tenka pasirinkti tik tuos, kurie įdomiausi mano smegeninės pusrutuliui. Nusprendžiau parašyti apie savo “gaming“ 2018 metus, kartais šiek tiek nuklysiu į industrijos gaires, tad prašau labai nepykti.

2018 metaus buvau pasižadėjęs sau “mažiau pirkti – daugiau žaisti“. Pažvelgus į backloggery statistika, esu dideliame minuse (-57). Sugebėjau pereiti viso labo vos 4 žaidimus, o įsigyti suspėjau 61 žaidimą. Liūdna ir tuo pačiu graudu. Esu iš lėtėsnio tipo žaidėjų, kuriems patinka keliauti po žaidimo pasaulius ir išniukštinėti kiekvieną kampelį, tačiau galiu kaltinti tik savo lengvabūdiškumą. Ir dar (mano keistenybė), visada pasirenku “Hard“ sunkumo lygį, ko pasekoje ilgėja pats žaidimo laikas. Manau visi turime silpnybių, maniškė – naujienų srautai, ypač forumai. Galiu skaityti visą dieną, dalyvauti diskusijose (be abejo neskaitau tiek, bet per parą apsisuką keletas valandų). Tai kokie man buvo 2018 metai? Pradėkime nuo pradžių, o gale suvesime visus taškus.

Toliau skaityti “2018 – mano žaidimų scena“

Little Inferno arba trys vieno žaidimo apžvalgos už vienos kainą.

 Mano giliu įsitikinimu yra tik trys žmonių tipai. Ir juos skirstau pagal reakcijas į šito žaidimo apibūdinimą, kuris skamba taip. “”Little Inferno”, tai žaidimas kuriame degini daiktus. Degindamas gauni pinigus, o už pinigus perki dar daugiau daiktų. Kuriuos tuoj pat vėl krauni į krosnį.

Toliau skaityti “Little Inferno arba trys vieno žaidimo apžvalgos už vienos kainą.“

Retro – Cat Ninden Teyandee [NES]

knc

Nuo vaikystės seku Japonijos kultūra, animacija ir be abejo žaidimus. Tai šalis, kurioje daugelis dalykų mums europiečiams yra nesuprantami. Jų sugalvotos istorijos ir personažai, dažnai atimdavo man žadą. Galvodavau kaip jie sugeba sukurti, tokius keistus veikėjus, bet tuo pačiu jų piešimas mano vaizduotę žadino. Žaidimai išsiskyrė savo unikalumu, o nuo jų negalėdavau atitraukti akių. Todėl vaikystėje išbandžiau tuziną žaidimų ant Nintendo Entertainment System konsolės. Ir tarp jų atradau “Cat Ninden Teyandee“. Šis žaidimas niekada taip ir nebuvo oficialiai lokalizuotas, todėl kai Aš jį pirmą kartą žaidžiau, ekranas mirgėdavo nuo japonišku hieroglifų. Bet svarbiausia būdavo tai, kad jie niekada netrukdė mėgautis šiuo nuotykiu, todėl šis “Tecmo“ žaidimas išliko mano atmintyje iki dabar. Jūsų dėmesiui “Samurai Pizza Cats“ (Prašom, tai Japonija).

Toliau skaityti “Retro – Cat Ninden Teyandee [NES]“

Nereikia jokių herojų

Goichi Suda, dar dažniau vadinamas Suda51, save laiko tikru žaidimų kūrybos punk rokeriu. Jis nenori kurti žaidimų, kurie yra įprasti rinkai, jo kūryba – kaip pats Suda51 teigia – remiasi punk rock stiliumi. Pats jis kaip asmenybė yra vertas atskiro straipsnio Jo žaidimai taip pat. Kiekvienas jų žaidžiant skleidžia pojūtį, kuris randamas žaidmuose kurie priklauso atskirai kategorijai. Pabandžius juos, net nežinant, kas yra jų kūrėjas, galima pajusti pastarojo dvasią kiekviename jų. Su laiku tikiuosi apie visus Suda51 žaidimus pakalbėti. Bet dabar noriu pradėti nuo žaidimo/albumo, kuris mane patį supažindino su Suda51 tai yra No more heroes (vienas pirmųjų Nintendo wii žaidimų kurį gavau ir drąsiai galiu sakyti, kad tai yra žaidimas tarp mano visų laikų mėgstamiausių.

Toliau skaityti “Nereikia jokių herojų“