Pabaiga(2018) ir pradžia(2019)

Baigėsi 2018 metai ir atėjo 2019. Dabar turiu puikia progą peržvelgti visus žaidimus, kuriuos teko žaisti per praeitus metus. Dėl laiko stokos jų negalėjau žaisti tiek daug kiek norėjosi, bet dėl tos pačios priežasties rinkis ką žaidžiu tapo man labai svarbu(negalėjau tiesiog žaisti viską iš eilės). Tai pirmiausia norėčiau pakalbėti apie konsoles kurias naudojau:

• Nintendo Switch, tapo mano pagrindine nešiojama konsole, jos paimk ir žaisk patogumas man buvo to ko reikėjo užimtais 2018 metais. Nors ir kartais su ja žaisdavau ant didžiojo tv ekrano. Visa su switch praleista laiką žaidžiant sekti padėjo Nintendo išleitas app „Switch Parental controls“. Su šiuo app galiu matyti ką žaisdavau kiekvieną mėnesį, labai patogu dabar prisimenant kiekvieną žaista žaidimą.

  

• Be Switch dar pagrinde naudojau Sony Playstation 4, kurią 2018 metai pavyko iškeisti savo fat kuri uždavo kaip pigių oro linijų lėktuvo variklis į slim. Su šiuo tylesniu-efektyvesniu modeliu, bandžiau „įveikti“ savo Playstation 4 žaidimų katalogą. Kurį atrodo vis pildė per akcijas perkami ir ps+ žaidimai.

  

• Vita – lotiniškai reiškia „gyvybę“, bet Sony ją „nužudė“ anksčiau laiko. Kaip įrenginys tai yra viena geriausiu nešiojamu konsolių, bet jinai taip ir neišpildė savo potencialo panašiai kaip Sega dreamcast (long live Vita, never forget) ir liūdniausia, kad Sony atrodo nusisuko nuo nešiojamų konsolių.

  

• Nintendo Classic Mini: Super Nintendo Entertainment System su tokiais žaidimais kaip Super Castlevania IV, Final Fantasy VI, Secret of Mana, Super Mario RPG, Mega Man X ir pirma karta oficialiai išleistu Starfox 2. Turėjau ją įsigyti ir nesigailiu. Konsolės pagamino kokybė tikrai gera lyginant su Super Nintendo, patys žaidimai atrodo neblogai ant HDTV ir šita mini konsolė yra puikus įrenginys žaidėjams kurie nori su mažai pastangų išbandyti 16 bitų klasikinius žaidimus.

Tai buvo mano pagrindiniai žaidimų įrenginiai su kuriais galėjau visus žaidimus(kiekvienas žaidimas yra vertas atskiros apžvalgos) apie kuriuos pakalbėsiu trumpai. Sąrašas gavosi toks:

1. The Legend of the Zelda: Breath of the wild – žaidimas apie kurį daugiau galite paskaityti čia. Nesibaigiantis nuotykis, kad nors tai vienas iš pirmųjų mano switch žaidimų, bet pagal turinį jame galiu tiek daug padaryti, kad vis dar dabar tyrinėju ir ieškau naujų dalykų jame.
   

2. Human Resource Machine – Tomorrow Corporation (World of Goo kūrėjų) darbas, indie(yra žaidėjų kurie šitas žodis gali skambėti kaip keiksmažodis) žaidimas kuriame naudojami programavimo pagrindimai, kad įveikti galvosūkius ir tai kopiama korporacijos laiptais. Žaidimas turi specifinį humoro jausmą, kuris suteikia jam žavesio ir norisi vis grįžti prie užduočių, kurias norint įveikti 100 procentų reikia gerai pasukti galvą. Verta išbandyti tiems kas norėtu susipažinti su programavimu, bei mėgsta logines užduotis.

   

3. Doom (2016) – Nors ir turėjau anksčiau šį žaidimą Playstation 4 konsolei, bet nusprendžiau pasilaikyti iki kai galėsiu išbandyti Nintendo Switch versija ir buvo verta laukti. Nors Switch versija ir atrodė, bei veikė 30 fps palyginus su Playstation 4 60 fps, bet tai man netrukdė mėgautis šiuo nuostabu žaidimu. Tai mano nuomone yra žaidimas kuris puikiai tinka Switch, kai turi laisvo laiko gali praleisti keliasdešimt minučių 90-ųjų šaudyklių dvasia turinčiam žaidimui, naikinant demonų legionus grojant veiksmą skatinančiai muzikai. Apie šį žaidimą reikia pakalbėti daugiau ir manau tai padarysiu 2019 metais prieš sulaukiant jo tęsinio Doom: Eternal.

   

4. Death Squared – Indie žaidimas kuris leis išbandyti santykius artimaisiais. Jo metu kontroliuojate robotus kurie dalyvauja eksperimentuose – turi viens kitam padėti, bet įveikti vis sunkėjančius lygius. Kaip ir Human Resource Machine, taip pat Death Squared žaidimą papildo humoro stilius kuris papildo šį galvas laužantį žaidimą. Bendravimas su kitu žaidėju yra svarbiausias dalykas, kitaip nepavyks įveikti užduočių ir net galite susipykti viens su kitu eigoje. Žaidimas tinkantis Switch, griebkite po joy-con ir testuokite savo bendradarbiavimo santykius su kitu žaidėju.

   

5. Bloodstained: Curse of the Moon – Kol laukiame Bloodstained: Ritual of the Night, žaidimo produseris Koji Igarashi dar žinomas kaip Iga. Paskelbė, kad išleidžia NES castlevania žaidimų įkvėpta (Castlevania 3 daugiausiai) Bloodstained žaidimą. Žaidimas puikiai atkartoja senus castlevania žaidimus ir man kaip jų mėgėjui, tai buvo maloni staigmena. Nemaniau, kad dar kada sulauksiu tokio žaidimo ir pažaidęs jį dar labiau su nekantrumu laukiu Bloodstained: Ritual of the Night kuris kaip žinoma bus paremtas daugumai geriausiu Castlevania žaidimu Symphony of the night.

   

6. South park: The stick of truth – South Park žaidimai prieš šį nepasižymėjo nei kokybe, nei patrauklumu. Bet The stick of truth parodė kaip galima išleisti gera žaidimą su licenzija, patys serialo kūrėjai prisidėjo prie žaidimo kūrimo, o ir kūrėjai Obsidian entertainment (man labiausiai sužibėjo kai išleido Fallout: New Vegas, mano mėgstamiausias Fallout žaidimą) siejami su kokybiškais žaidimai. Viso to mišinys puikus rpg žaidimas su south park serialo humoru ir temomis, žaidžiant žaidimą net vėl pradėjau žiūrėti South Park. Istorija seka serijas kai pagrindiniai veikėjai persirengia žaidė žaidimą primenantį Žiedų valdovą. O jų nuotykius papildo įvairiausi south park žinomi personažai su savo siužeto linijomis pvz.. Al Gore su ManBearPig. Rekomenduoju tiems kurie mėgsta south park, rpg žaidimus , tai žaidimas kuris įtrauks ir privers juoktis.

   

7. Mario Kart 8: deluxe – Geriausias žaidimas iš serijos kuri man kaip „comfort food“. Tai buvo mano pagrindinis žaidimas kurį žaisdavau ant Nintendo Wii U ir kai išėjo Switch port’as būtinai turėjau įsigyti jį. Chaotiškas lenktinių žaidimas kurį žaidžiant nežinai iki pat lenktinių galo ar laimėsi jas, ar ne. Puikiai tinka žaidžiant vienam arba su kitais žaidėjais kartu. Belieka laukti kada išeis mario kart Switch.

   

8. Just Cause 3 – 2018 metai šis žaidimas buvo dalinimas Playstation plus prenumetoriams ir pagal aš jį išbandžiau. Visas siužetas žaidime primena aštunto dešimtmečio veiksmo filmus kurie būdavo kvailai „rimti“. Labiausiai man įsiminė žaidime pati eiga, kur jums duodamos salos-žaidimų aikštelės ir jas turite atkovoti iš tironijos valdžios, nors ir arsenale turite daug ginklų ir transporto priemonių, bet pagrindinis šio žaidimo įrankis yra „grappling hook“(paskutiniu metu atrodo mada į žaidimus jį dėti) ir jūsų fantazija, naudojantis abiem galima išmąstyti įvairiausių būdų kaip įveikti diktatoriaus pajėgas ir išlaisvinti priespaudoje gyvenančius žmones. Visa tai mane kabino vis grįžti prie šio žaidimo, bet pusvalandžiui ar ilgiau.

   

9. Resident Evil 7: Biohazard – Po tragiškos šeštos dalies ir šiek tiek geresnės Resident Evil: Revelations 2 dalies, aš jau maniau, kad Resident Evil žaidimai tapo trečio asmens šaudyklėmis ir visą tai kas serijoje kėlė siaubą yra jau praeityje. Bet tada Capcom mane nustebimo paskelbdami Resident evil 7. Atrodė, kad jie išklausė fanus ir nusprendė, kad Resident evil žaidimai vėl turėtų būti siaubo-išgyvenimo žanro, visai kaip pradžioje. Paskutinėmis dalimis nusivylęs, palaukiau kol išleido žaidimą. O kai atsiliepimai daugiausiai buvo teigiami, tada galiausiai nusprendžiau pats išbandyti. Likau siaubingai nustebintas, vienas geriausiu siaubo žaidimų kuriuos esu žaidęs ir pokyčiai šį kartą buvo kaip tik tai ko reikėjo šiai serijai. Labiausiai pažymėjo nauja perspektyvą kuria matome žaidimą, jisai tapo pirmojo asmens perspektyvos(pats pirmas Resident evil žaidimas turėjo būti pirmojo asmens, bet technologijos tada to neleido). Iš šio matymo perspektyvos viskas atrodo arčiau ir asmeniškiau, bei leidžia naujam žaidimo varikliui sužibėti.

   

10. Rise of tomb raider – Antroji dalis iš naujausios Tomb Raider trilogijos. Tęsinys žaidimo kuris mane privertė susidomėti Tomb Raider serija vėl. Antroji dalis paima ką pirmoji turėjo ir papildo viską. Ištrūkusi iš pražūtingos salos, sekdama savo tėvo pėdomis Lara Croft atsikuria lediniuose Sibiro kalnuose. Kur turi aplenkti paslaptinga organizacija „Trinity“ ir surasti amžino gyvenimo šaltinį. Mane šiame žaidime labiausiai traukia metroidvania įkvėpta žaidimo sistema, kur progresuodami – gaudami naujus įrankius, atrakinate vietas į kurias iš pradžių negalėjote patekti.

    

11. The Vanishing of Ethan Carter – Žaidimas iš kaip neoficialiai vadina „vaikščiojimo simuliatorių“ žanro. Bet pasižymi tuo, kad jūs turite surasti dingusi berniuką be jokių konkrečių tikslų. Tiesiog vaikštote ir tyrinėjate apleista nedidelį kaimą ir bandote išsiaiškinti kas būtent čia nutiko. Žmonėms kurie mėgsta žaidimus tiksliai nustatytomis užduotis visą tai gali atrodyti atbaidančiai, bet jeigu yra noro pažaisti žaidimą kur patys turite išsiaiškinti viską, tada jisai jums. Dar norėčiau pasakyti, kad tai kaimynų Lenkų darbas ir jie paskutiniu metu vis labiau pasireiškia žaidimų industrijoje.

    

     

12. Metal gear solid: Peace Walker – Su Playstation Vita žaidžiau labiausiai vieną žaidimą, kuris net nebuvo jai išleistas, o jos pirmtakui PSP. Ir pagaliau užbaigiau šį turbūt geriausia psp žaidimą. Puiki dalis iš serijos kuri pasižymi savo išskirtinumu. Peace walker parodo kaip AAA šnipinėjimo žaidimą galima perkelti nešiojamoms konsolėms, jinai ne tik nesusileidžia dalims išleistoms namų konsolėms, bet ir jas lenkia. Viskas išlaikyta vietoje kas siejama su Metal gear solid serija ir puikiai pritaikyta „paimk ir pažaisk“ momentams, kai turi laisvas keliasdešimt minučių. Skaudžiausia tik tai, kad žinau, jo Konami daugiau su Kojima neleis Metal gear žaidimų. Ir jų pačių bandymas Metal gear survive buvo prastas parodymas kas serijos gali laukti be “tėvo“.

    

     

13. Super Castlevania IV – Gavus SNES mini, tai buvo pirmas žaidimas kurį išbandžiau. 2D nuotykių žaidimas kuriame valdote Simon Belmont – vampyrų žudiką. Jūsų tikslas yra nuvykti iki Drakulos pilies ir nužudyti jos šeimininkas visiems laikams. Aišku jums kelia pastos dauguma klasikinių pabaisų: Vilkolakiai, mumijos, undinai ir skeletai. Bet su savo patikimuoju botagu „vampyrų žudiku“, bei įvariausiai papildomais ginklais iš klasikinių gotikinio stiliaus filmų kaip: šventintas vanduo, kryžiai, durklai… Ir kaip pirmą kartą ant Super Nintendo konsolės žaidžiant, taip ir dabar šis žaidimas yra geriausias iš klasikinių castlevania žaidimų. Žaidimas puikiai tinka žaisti ir esant dabartiniams žaidimų standartams. Žaidimo piešimas atrodo gražiai, muzika skamba nuostabiai, o valdymas patogus. Atrodo prisėdi tik porai minučių, o jau ir įpusėjai žaidimą. Kas dar nežaidę šio žaidimo – būtinai išbandykite. O kas esate – visada galite vėl bandyti nugalėti Drakulą. Plius puikiai tinka prie Netflix castlevania anime.

    

14. Contra 3: Alien Wars – Dar vienas 16 bitų Konami žaidimas, kuris kaip ir Castlevania 4 yra maloniai žaidžiamas šiomis dienomis. O geriausia, kad galite žaisti dviese. Jūsų esate specialių pajėgų nariai kurie turi sustabdyti ateivių invazija. Pasitelkus įvairius ginklus ir greita reakcija, turite nugalėti ordas įvairiu nežemišku padarų, bei sunaikinti kiekvieno lygio gale „bosą“.

    

15. Starfox – Kai šitas žaidimas išėjo, jisai gal buvo techninis stebuklas(iki tol konsolėms skirtu 3d žaidimų buvo labai mažai, ypač kurie naudotu poligonus). Bet įsijungus dabar jisai nėra toks smagus ar net įspūdingas. Praėjęs laikas jam nepadėjo. Tai vienas pirmųjų Super Nintendo 3d žaidimų kuris naudojo specialia mikroschemą, kad suteiktų konsolei daugiau galios. Bet gavosi, kad dabar turime 3d erdvėlaivių žaidimą, kuris veikia lėtai ir net nėra malonus žaisti. Perėjus kelis lygius nesinori net grįžti, nes atrodo, kad tu valdai ne manevringą kosminį laivą, o valtį. Tiesiog žaidimas nėra smagus ir sunku kam nors jį rekomenduoti, nebent žmonėms kurie norėtų susipažinti su pirmais 3d Nintendo žaidimais.

Tai pagrindiniai žaidimai kuriuos žaidžiau 2018 metais ir dabar kai jau įžengėme į 2019, manęs laukia dar daug nežaistų, bei vis dar išeinančių žaidimų. Ir jeigu tempas bus toks pat kaip 2018 reiks detaliai laiką skaičiuoti kurį galėsiu skirti šiam savo gyvenimo stiliui. Kartais galima pasvajoti, jog kokie 2019 būtų ir be naujų žaidimų, metai per kuriuos galėčiau susikaupusius pereiti.